Ta keista nuotaika..tas jausmas,kai visi atrodo žymiai geresni,gražesni už tave,kai atrodo kad tu esi mažas nuliukas dideliam pasaulyj..
Ir klausimas kas kaltas dėl tokių pamąstymų?
Lietus?Ruduo?Šaltis?Ištuštėjęs arbatos puodelis?Suplyšę batai?Ar vis gi paliktas skėtis namie,kai laukia siaučia šaltas rudeniškas lietutis?
Kad yra kaltas?
Manau ieškoti atsakymo beprasmiška..nes dažniausiai mes patys kalti,kad ieškome geresnių dalykų visur kitur,bet ne savo gyvenime,ne savyje..Viską gerą įžvelgiame tik kituose,o ne savyje..
Gražus žmogus,o tu prieš jį jautiesi,tarsi "pabaisa"..ach,bet tikrai kažkam tu būsi daug gražesnė,nei tas žmogus,kažkam būsi pati gražiausia..!Kažkas žiūrėdamas į tave taip pat galvoja,kad esi labai gražus žmogus..Kažkam tu esi pats gražiausias ir jis net norėtų į tave lygiuotis.
Bet kažkodėl mes niekada negalvojam apie save,mes visad matome tik kitus ne save..
Mes visad klausiam savęs,kodėl mes neesam tokie kokie yra jie,kodėl mes neturim,to ką turi jie?
Paprasta,mes turim tai ko esam verti,ir ne visi dalykai ateina greitai ,ne visi dalykai mūsų gyvenime skuba atsirasti.
Bet jeigu mes esam to verti,jie atsiras.Arba tiesiog mums gyvenimas leis suprasti,kad be tam tikrų dalykų gal būt mes esam kitokie.
Kitokie gerąją prasme,mes įžvelgiame prasme,ten kur mūsų ikonos nesugeba įžvelgti,ir gal būt mums tai parodys ,kad be tų visų dalykų,kurių pasigendame savyje ar mūsų apsuptyje,mes esam daug vertingesni ir be viso to,mes esam tokie patys.Kaip ir jie būtų jeigu tik patrauktum tuos visus daiktus ar tą pervertinamą grožį.
Mes visi būtume lygus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą